Šventumas ir nelabumas: muzikoje ir per muziką.
In antiquity the art of music was considered to be the pursuit of gods (remember muses and sirens, Apollo and Dionysus), music was divided according to the ethos, i.e. its influence on man's mood. A genius was also considered to be superhuman (epithets "divine Mozart"; "Paganini the devil's violinis...
| Publicado en: | Acta Humanitarica Universitatis Saulensis no. 22; pp. 237 - 251 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Acta Humanitarica Universitatis Saulensis
2015
|
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | In antiquity the art of music was considered to be the pursuit of gods (remember muses and sirens, Apollo and Dionysus), music was divided according to the ethos, i.e. its influence on man's mood. A genius was also considered to be superhuman (epithets "divine Mozart"; "Paganini the devil's violinist"). Music can be treated as "sacral" or "non-sacral", it can express sacredness or devilry. The purpose of this paper is to examine what sounds mean good (sacredness) or evil (devilry) for Europeans. In West European cultures, the Catholic Church made attempts to establish some standard for sacred art. The beauty of music can be evil if it is an end in itself: for instance, St. Augustine thought he was sinning when his admiration for chanting distracted him from prayers (which were the highest goodness). Being of a relative value music, as other things used by man, becomes evil if it is not used for its proper purpose: not seriously, in a wrong place, immoderately. This principle was the base of various regulations of the Catholic Church which determined the bounds of musica sacra in different centuries. Scholars of today consider the complexity of music, its adherence to tradition, as well as its impact on man's psyche and body as a condition for its sacredness. In music, different things can be taken for devilry: an offensive (unpleasant sounds, dissonances) and seductive beauty that leads astray, a distorted beauty (making it vulgar, grotesque) and stormy impetuosity (bacchanalia), a genius emanating from the composition or its performance, exceptional virtuosity, destructive influence of music. Beginning with the baroque period, evil and good have been described through music rhetoric. The musical features of these two opposites first of all should be linked to man's feelings as earthly badness or goodness leads to eternal damnation or endless happiness. In religious genres, this contrast is clearly seen in the sequence Dies irae. Humour, particularly its caustic categories (sarcasm, grotesque), is never linked to holiness: it is the sphere of evil (the devil that distorts God's work). Most often certain styles and techniques of the 20th century (e.g., dodecaphony, atonality, sonorism, micropolyphony) are not associated with goodness and bliss either - it is easier to identify them with suffering and despair. Therefore many contemporary composers employ the means of the past rhetoric to express sacredness: Gregorian chant, polyphonic texture, consonant harmony. Even today sacredness is identified with a smooth flow of music, melodiousness, variance, with usual (tonal) or archaic (modal) sounds, quiet movement, soft accents. Muzikos menas Antikoje laikytas dievų užsiėmimu (prisiminkime mūzas ir sirenas, apoloniškos ir dioniziškos kilmės kūrybą), o muzikos dermės skirstytos pagal etosą, t. y. pagal poveikį žmogaus nuotaikai. Genialumas taip pat laikomas antžmogiška savybe (tai rodo epitetai dieviškasis Mozartas", Paganinis - velnio smuikininkas"). Ir pati muzika gali būti traktuojama kaip šventa" ar nešventa", ji taip pat gali išreikšti šventumą arba velniavą. Šio straipsnio tikslas - apžvelgti ir apibendrinti, kokie skambesiai europiečiams reiškia gėrį (šventumą) ar blogį (nelabumą). Meno sakralumo standartą Vakarų Europos kultūroje siekė nustatyti Katalikų bažnyčia. Muzikos grožis gali būti blogis, jei tampa savitikslis: antai šv. Augustinas jautėsi nusidedąs, kai gėrėjimasis giedojimu jį atitraukdavo nuo maldos (didžiausio gėrio siekimo). Muzika, kaip ir kiti žmogaus naudojami dalykai, būdama reliatyvi vertybė, tampa blogiu, jei naudojama ne pagal paskirtį: nerimtai, ne laiku, ne vietoje, be saiko. Šia nuostata pagrįsti įvairių amžių Katalikų bažnyčios potvarkiai, apibrėžiantys musica sacra ribas. Šiuolaikiniai tyrinėtojai muzikos sakralumo sąlyga laiko jos sudėtingumą ir tradiciškumą, taip pat - skambesio poveikį žmogaus psichikai ir kūnui. Velniava muzikoje gali būti laikomi kontrastingi dalykai: bjaurumas (ausiai nemalonūs sąskambiai, disonansai) ir suviliojantis, nukreipiantis nuo teisingo kelio grožis; grožio iškraipymas (suvulgarinimas, groteskas) ir audringas veržlumas (bakchanalija); kūriny ar jį atliekant spindintis genialumas, išskirtinis virtuoziškumas ir destruktyvus muzikos garsų poveikis. Pradedant baroku per muzikos retoriką imta vaizduoti blogį ir gėrį. Šių polių muzikinės charakteristikos pirmiausia sietinos su žmogaus jausmais, nes žemiškas blogumas ar gerumas užtraukia amžiną prakeikimą ar suteikia begalinę laimę. Palaiminimo ir prakeikimo kontrastas labai gerai matyti sekvencijoje Dies irae". Humoras (komiškumas), o ypač kandžios jo atmainos (sarkazmas, groteskas) niekad nesiejami su šventumu - tai blogio (nelabojo, iškraipančio Dievo darbus) sfera. Kai kurie XX a. stiliai ir technikos (dodekafonija, atonalumas, sonorizmas, mikropolifonija) taip pat dažniausiai nekelia asociacijų su gėriu ir palaima - juos lengviau tapatinti su kančia ir neviltimi. Todėl ne vienas šiuolaikinis kompozitorius šventumui išreikšti renkasi retorines priemones iš praeities: grigališkąjį choralą, polifoninę faktūrą, maloniai skambančią (konsonansinę) harmoniją. Šventumas ir šiandien tapatinamas su muzikos sklandumu, dainingumu, variantiškumu, įprastu (tonaliu) ar senoviniu (derminiu) skambesiu, ramiu judėjimu, švelniais akcentais. |
|---|