The Relevance of Natorp's Criticism of Husserl to the Hermeneutical Transformation of Heidegger's Phenomenology.
This article will show how Natorp's criticism of Husserlian phenomenology was one of the most important triggers of the hermeneutical transformation of Heideggerian phenomenology. Concepts like hermeneutical intuition, or tools like formal indication, are the means that Heidegger worked out in order...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 98; pp. 8 - 21 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2020
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | This article will show how Natorp's criticism of Husserlian phenomenology was one of the most important triggers of the hermeneutical transformation of Heideggerian phenomenology. Concepts like hermeneutical intuition, or tools like formal indication, are the means that Heidegger worked out in order to preserve the phenomenological access to pre-theoretical life as it gives itself. The first part of this article is devoted to presenting Natorp's criticisms of Husserl's phenomenology and Husserl's attempts to answer them. The second part will illustrate how Heidegger, criticizing Natorp, retrieves the validity of the phenomenological intuition and expression by opening up their original, pre-theoretical meanings. It will conclude with a few critical remarks concerning Heidegger's attempt to describe the motivation of philosophical activity in transcendental terms. Straipsnyje parodoma, kad Natorpo kritika Husserlio fenomenologijai buvo vienas svarbiausių veiksnių, paskatinusių hermeneutinę Husserlio fenomenologijos transformaciją. Tokie konceptai kaip hermeneutinė intuicija ar tokie įrankiai kaip formalioji indikacija yra Heideggerio sugalvoti būdai išsaugoti fenomenologinę prieigą prie ikiteorinio gyvenimo, kaip jis pats save pateikia. Pirmoje straipsnio dalyje pristatoma Natorpo kritika Husserlio fenomenologijai ir Husserlio bandymai į ją atsakyti. Antroje dalyje iliustruojama, kaip Heideggeris, kritikuodamas Natorpą, atkuria fenomenologinės intuicijos ir išraiškos pagrįstumą atverdamas jų originaliąsias, ikiteoretines reikšmes. Straipsnio pabaigoje pateikiamos kelios kritinės pastabos, susijusios su Heideggerio bandymais apibūdinti filosofinės veiklos motyvaciją per transcendentines sąvokas. |
|---|