Mimetic Evil: A Conceptual and Ethical Study.
Irony and sarcasm are common linguistic tropes. They are both based on falsehoods that the speaker pretends to be true. I briefly characterize their differences. A third trope exists that works when the relevant propositions are true - yet its rhetorical effect resembles irony and sarcasm, I call it...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 98; pp. 58 - 71 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2020
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | Irony and sarcasm are common linguistic tropes. They are both based on falsehoods that the speaker pretends to be true. I briefly characterize their differences. A third trope exists that works when the relevant propositions are true - yet its rhetorical effect resembles irony and sarcasm, I call it mocking. It is mimetic evil: an agent copies another so that the result ridicules him. The image is, in a limited way, true of him and it hurts; we all are vulnerable. I provide a systematic framework for understanding this phenomenon, mocking, in terms of emulation and simulation. Finally, I introduce an idea of universal mimesis and discuss René Girard's theory of desire. He argues that desires are copies of a model. This may not be possible, and I suggest a modification to his theory. I pay attention to his idea of mimetic desire as a source of hatred, which is obviously related to what I call here mimetic mocking. Ironija ir sarkazmas yra įprasti lingvistiniai tropai. Abu jie remiasi netikromis prielaidomis, kurias kalbėtojas naudoja kaip tiesą. Straipsnyje glaustai apibrėžiami jų skirtumai. Egzistuoja ir trečiasis tropas, kuris veikia prielaidoms esant teisingoms - vis dėlto jo retorinis efektas taip pat primena ironiją ir sarkazmą. Straipsnyje šis tropas vadinamas pašaipa. Pašaipa yra mimetinis blogis: agentas imituoja kitą agentą taip, kad pastarasis liktų išjuoktas. Sudarytas vaizdas iš dalies primena jį ir dėl to yra skaudus; tokiu būdu pažeidžiami esame visi. Pateikiamas sisteminis būdas pažinti šį fenomeną (pašaipą) per emuliaciją ir simuliaciją. Taip pat siūloma universalios mimezės idėja ir diskutuojama su René Girard'o troškimo teorija. Girard'as teigia, kad troškimai yra modelio kopijos. Straipsnyje teigiama, kad tai nėra įmanoma, ir siūloma modifikuoti Girard'o teoriją. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į Girard'o idėją apie mimetinį troškimą kaip neapykantos šaltinį. Ši neapykanta yra aiškiai susijusi su tuo, ką aš vadinu mimetine pašaipa. |
|---|