Scholar Entangled: The Unattainable Detachment in Social Inquiry.
The practice of social studies continues to be a complicated scientific endeavor. From an epistemological point of view, the social sciences, unlike the natural sciences, do not conform to the predominant definition of science. The existing differences among expositions of "science," "inquiry," and...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 100; pp. 87 - 100 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2021
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | The practice of social studies continues to be a complicated scientific endeavor. From an epistemological point of view, the social sciences, unlike the natural sciences, do not conform to the predominant definition of science. The existing differences among expositions of "science," "inquiry," and "studies" lie with the contested role of the intellectual who is embarked on understanding the social realm. The "maturity" of the social sciences is usually discussed in the context of objectivity and rationality. But continuing epistemological debates would be insufficient without reference to the scholar as a human studying humans. The philosophy of science has focused mainly on the procedures of knowledge accumulation, neglecting social context and its implications for inquiry. To address this neglect, this essay sets out first to retrace doubts about the role of the scholar that emerged with the institutionalization of the social sciences at the outset of the twentieth century and then to rethink these issues in terms of recent scientific developments. What surfaces is a new, participatory role for scholars that demands responsible contextualization and a broader conception of causal stories. Socialinės studijos išlieka prieštaringa moksline sritimi. Skirtingai nuo gamtos mokslų, socialiniams mokslams yra sunkiau pritaikyti vyraujančius mokslinius kriterijus. Apibrėžimų ir interpretacijų skirtumai „mokslo", „tyrimų" ir „studijų" atvejais yra tiesiogiai susiję su nevienareikšmiu mokslinio tyrėjo vaidmeniu, ypač siekiant suprasti socialinę tikrovę. Socialinių mokslų branda paprastai vertinama objektyvumo ir racionalumo kontekste. Tačiau nesibaigiantys epistemologiniai debatai gali prarasti savo vertę, jei nebus atsigręžta į mokslininką kaip į žmogų, tiriantį kitus žmones. Mokslo filosofija daugiausia koncentruojasi į žinojimo augimą, ignoruodama socialinį kontekstą ir jo įtaką tyrimams. Straipsnyje aptariamas socialinio mokslininko darbo problemiškumas, išlikęs nuo socialinių mokslų institucionalizacijos pradžios XX a. pirmojoje pusėje. Taip pat kritikuojamas besąlygiškas objektyvumo (nešališkumo) principų taikymas socialinėms studijoms, įžvelgiant pavojų epistemologinei pozicijai tapti socialiniu požiūriu. |
|---|