From Habermas to Derrida: A Weak Form of Secular Universalism.
In this article, I argue that a universalistic thrust of secularism should not be located in a Habermasian deontological liberal principle of the priority of universal morality over particularistic ethical doctrines. I show that Habermas cannot plausibly demonstrate that this principle can be invari...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 100; pp. 114 - 127 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2021
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | In this article, I argue that a universalistic thrust of secularism should not be located in a Habermasian deontological liberal principle of the priority of universal morality over particularistic ethical doctrines. I show that Habermas cannot plausibly demonstrate that this principle can be invariably applied across different cases. However, in order not to succumb to parochialism, the failure of the deontological model should not prompt us to give up on the search for a universalistic drive behind secularism. To this end, I advocate a Derridean critique of religion and secularism as an alternative solution. By deconstructing the Kantian dichotomy of faith vs. knowledge, Jacques Derrida shows that secularism is, paradoxically, both a concrete socio-political regime and a possibility for a radical change. Straipsnyje teigiama, kad universalistinė sekuliarizmo esmė neturėtų būti siejama su Habermaso deontologiniu liberalizmo principu, pagal kurį universali moralė yra viršesnė už partikuliaristines etines doktrinas. Aš parodau, jog Habermasas neturi pakankamų argumentų už tai, kad šis principas gali būti taikomas visais atvejais. Tačiau, kad nepasiduotume parapijiniam mąstymui, deontologinio modelio nesėkmės neturėtume laikyti pagrindu atsisakyti ieškoti universalistinių sekuliarizmo intencijų. Šiuo tikslu aš ginu Derrida religijos ir pasaulietiškumo kritiką kaip alternatyvų sprendimą. Jacques'as Derrida, dekonstruodamas kantišką tikėjimo ir žinių dichotomiją, parodo, kad sekuliarizmas paradoksaliai yra ir konkretus socialinis-politinis režimas, ir radikalių pokyčių galimybė. |
|---|