On the Priority of the Aristotelian Polis over the Individual The Polis as a Hylomorphic Whole.
In Politics I 2 (1253a18--27), Aristotle makes a controversial claim that the polis is prior in nature to the individual. The aim of this article is to reconstruct this thesis. According to recent scholarship, there are two main ways to understand priority in nature in Aristotle. It may be construed...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 105; pp. 8 - 21 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2024
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | In Politics I 2 (1253a18--27), Aristotle makes a controversial claim that the polis is prior in nature to the individual. The aim of this article is to reconstruct this thesis. According to recent scholarship, there are two main ways to understand priority in nature in Aristotle. It may be construed as 'existential priority, or as 'priority in being'. It is argued that: (a) The first option is problematic; it cannot give us a viable reading of the thesis in Politics I 2, whereas (b) The second option provides us with a sound approach to the puzzle at hand. Furthermore, it is argued that the exegetical plausibility of the suggested reading of the thesis in Politics I 2 (1253a18--27) may be bolstered if we note that, for Aristotle, the polis is a particular kind of hylomorphic whole. Politikoje I 2 Aristotelis pateikia kontroversišką teiginį, kad polis pagal prigimtį turi pirmumą prieš individą. Straipsnyje siekiama rekonstruoti šį teiginį. Pastarojo meto tyrimai siūlo du būdus suprasti prigimtinį pirmenybiškumą Aristotelio veikaluose. Jį galima interpretuoti kaip „egzistencinį pirmumą" arba kaip „pirmumą būtyje". Teigiama, kad pirmasis variantas kelia problemų; jis neatveria priimtinos šio teiginio skaitymo Politikoje I 2 perspektyvos. Antroji alternatyva teikia patikimą prieigą prie šios mįslės. Taip pat teigiama, kad šios siūlomos teiginio iš Politikos I 2 (1253a18--27) interpretacijos egzegetinis tikėtinumas dar labiau išauga, jei atkreipiame dėmesį į tai, kad Aristoteliui polis yra tam tikra hilomorfinės visumos rūšis. |
|---|