Psichozė kaip išslystantis agentiškumas: fenomenologinės psichopatologijos perspektyva.
In the context of the current renewal of phenomenological psychopathology, the article presents one of its fundamental assumptions -- the need to meaningfully incorporate experiences of a subject who has encountered pathology into their life narrative. It discusses how, as psychosis progresses, the...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 105; pp. 130 - 143 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2024
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | In the context of the current renewal of phenomenological psychopathology, the article presents one of its fundamental assumptions -- the need to meaningfully incorporate experiences of a subject who has encountered pathology into their life narrative. It discusses how, as psychosis progresses, the subject gradually loses agency of their attention and meaning-making. With the help of the novel Cosmos by Witold Gombrowicz, an episode of the active phase of psychosis is reconstructed -- in the beginning, the central objects structuring the subject's attention establish themselves as if independently of the subject. As the delusional system, created on such a basis, expands, it becomes more and more difficult for the subject to preserve the relation with the surrounding world. Creating a narrative in such a situation comes forth as a self-healing effort -- an attempt to meaningfully incorporate episodes of altered experience back into one's realm of agency. For this reason, it is emphasized that, in psychotherapy, it is important not to try to replace the subject's narrative with a rationalized narrative created by the therapist, but rather to involve the subject in a cooperative dialogue about the personal meaning of their lived experiences Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų -- poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas -- subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje pasirodo kaip savigydos pastanga -- mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę. |
|---|