Aristotle and the Problem of Universal Accessibility in Leisure.
Leisure is both a necessary precondition for, and the ultimate purpose of, human activities. As such, it is commonly understood as a state of contemplation practiced for its own sake. However, this view raises a problem regarding its universal accessibility. Aristotle's ethical and political theorie...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 106; pp. 22 - 36 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2024
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | Leisure is both a necessary precondition for, and the ultimate purpose of, human activities. As such, it is commonly understood as a state of contemplation practiced for its own sake. However, this view raises a problem regarding its universal accessibility. Aristotle's ethical and political theories demand leisure as a universally embraced way of life, while contemplative leisure appears impractical for common people. There are broadly two approaches to fix this problem: (a) distinguishing leisure of two sorts, and (b) expanding the semantic scope of contemplation. Nevertheless, they both come with certain limitations. I propose redefining leisure as a moral-psychological concept aligned with the allegedly hexis-state of the soul. This redefinition presents leisure as a basic human condition, offering a possible solution to the problem of its universal accessibility. Laisvalaikis yra ne tik žmogiškųjų veiklų būtinoji sąlyga, bet ir galutinis jų tikslas. Jis įprastai suvokiamas kaip savitikslė kontempliacijos būsena. Tačiau toks požiūris iškelia klausimą apie visuotinį laisvalaikio prieinamumą. Aristotelio etinės ir politinės teorijos reikalauja, kad laisvalaikis būtų laikomas visuotinai praktikuojamu gyvenimo būdu, tačiau paprastiems žmonėms kontempliatyvusis laisvalaikis atrodo nepraktiškas. Šią problemą galima spręsti iš esmės dviem požiūriais: (a) laisvalaikyje įžvelgiant dvi rūšis arba (b) praplečiant semantinę laisvalaikio sąvokos aprėptį. Tačiau abu šie požiūriai susiduria su tam tikromis problemomis. Siūlau naujai apibrėžti laisvalaikį kaip moralinę-psichologinę sąvoką, derančią su prielaidaujama sielos hexis būsena. Pagal tokį apibrėžimą laisvalaikis būtų traktuojamas kaip kertinė žmogiškoji būklė, atverianti galimybę spręsti visuotinio laisvalaikio prieinamumo problemą. |
|---|