Plato's Theory of Mimesis in the Cratylus: from Ideal Language to Ordinary Language.
This article reinterprets the theory of mimesis in the Cratylus, exploring how language functions as an image that imitates its objects. Contrary to prevailing studies contending that Socrates fails to reconcile naturalism and conventionalism, this article argues that Socrates proposes a form of nat...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 106; pp. 80 - 95 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2024
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | This article reinterprets the theory of mimesis in the Cratylus, exploring how language functions as an image that imitates its objects. Contrary to prevailing studies contending that Socrates fails to reconcile naturalism and conventionalism, this article argues that Socrates proposes a form of naturalism that acknowledges the role of convention. This naturalism reveals that human language has a dual nature by demonstrating the relation between images and originals. Through instrumentalism and sound-symbolism, Socrates envisions language as an ideal instrument for imitating the Forms of things, whereas the difference between images and originals leads to inevitable falsehood in the establishment and use of ordinary language. The real purpose of the theory of mimesis is to defend the possibility of knowledge and language by opposing the sophists' doctrine of flux. Šis straipsnis naujai interpretuoja mimezės teoriją, pateiktą Platono dialoge Kratilas, tirdamas, kaip kalba veikia kaip atvaizdas, mėgdžiojantis savo objektus. Skirtingai nei didžioji dauguma tyrimų, teigiančių, kad Sokratui nepavyksta suderinti natūralizmo ir konvencionalizmo, šis straipsnis teigia, kad Sokrato pasiūlyta natūralizmo forma pripažįsta susitarimo vaidmenį. Natūralizmas, parodydamas santykį tarp atvaizdų ir originalų, atskleidžia, kad žmonių kalba yra dvilypio pobūdžio. Per instrumentalizmą ir garso simbolizmą Sokratas įsivaizduoja kalbą kaip tobulą instrumentą daiktų formoms imituoti, o skirtumas tarp atvaizdų ir originalų neišvengiamai veda prie klaidų formuojant ir vartojant kasdienę kalbą. Tikrasis mimezės teorijos tikslas yra apginti pažinimo ir kalbos galimybę, oponuojant sofistų tėkmės doktrinai. |
|---|