SUBJEKTO TAPSMAS GALIOS IR TIESOS SANKIRTOJE: MICHELIO FOUCAULT POŽIŪRIS.
The article analyses Michel Foucault's approach to the becoming of the subject at the intersection of power and truth. Foucault argues that truth never exists independently of power: so-called "regimes of truth" not only underpin certain forms of knowledge but also function as mechanisms that shape...
| Publicado en: | Logos: A Journal, of Religion, Philosophy Comparative Cultural Studies & Art (08687692) no. 123; pp. 33 - 46 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Logos
2025
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | The article analyses Michel Foucault's approach to the becoming of the subject at the intersection of power and truth. Foucault argues that truth never exists independently of power: so-called "regimes of truth" not only underpin certain forms of knowledge but also function as mechanisms that shape the subject through discipline and control. Foucault's radical refusal to acknowledge the essentialist, autonomous nature of the subject focuses on the subject as the ever-changing product of discursive practices, power relations and truth regimes. This approach reveals how subjectivity is shaped in the interplay between technologies of power and structures of knowledge. However, in his late work, Foucault turns to the question of ethical self-creation, proposing the subject as a critically reflective being capable of turning inwards, rethinking its relation to dominant regimes of truth and creating itself through ethical practice. However, while this ethical position opens the possibility of autonomy and self-responsibility, Foucault fails to liberate the subject from the regimes of truth shaped by power structures. The becoming of a subject whose identity is not grounded in nature is not an authentic growth, but rather a self-creation with no moral or existential basis. Straipsnyje analizuojamas Michelio Foucault požiūris į subjekto tapsmą galios ir tiesos sankirtoje. Foucault teigia, kad tiesa niekada neegzistuoja nepriklausomai nuo galios - vadinamieji tiesos režimai ne tik grindžia tam tikras žinojimo formas, bet ir veikia kaip mechanizmai, formuojantys subjektą per discipliną ir priežiūrą. Foucault, radikaliai atsisakydamas pripažinti esencialistinę, autonomišką subjekto prigimtį, ragina sutelkti dėmesį į subjektą, kaip nuolat kintantį diskursinių praktikų, galios santykių ir tiesos režimų produktą. Toks požiūris padeda atskleisti, kaip subjektyvumas formuojamas, sąveikaujant valdžios technologijoms ir žinojimo struktūroms. Vis dėlto vėlyvojoje savo kūryboje Foucault pereina prie etinio savikūros klausimo, siūlydamas pažvelgti į subjektą kaip į kritiškai reflektuojančią būtybę, gebančią atsigręžti į save, permąstyti savo santykį su dominuojančiais tiesos režimais ir kurti save per etinę praktiką. Tačiau, nors ši etinė pozicija atveria galimybę elgtis savarankiškai ir prisiimti atsakomybę už save, Foucault nepavyksta išlaisvinti subjekto iš galios struktūrų formuojamų tiesos režimų. Subjekto, kurio tapatybė nėra grindžiama prigimtimi, tapsmas atsiskleidžia ne kaip autentiškas augimas, o veikiau kaip savitikslis savęs formavimas, neturint moralinio ar egzistencinio pagrindo. |
|---|