The Metaphysics of Sparse Properties and Deep Resemblance Nominalism.
This paper introduces Deep Resemblance Nominalism (DRN) as a novel approach within the framework of resemblance nominalism and compares it to other forms of nominalism, including Rodriguez-Pereyra's Resemblance Nominalism (RN). DRN departs from RN in two significant ways. The first major difference...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 107; pp. 107 - 123 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2025
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | This paper introduces Deep Resemblance Nominalism (DRN) as a novel approach within the framework of resemblance nominalism and compares it to other forms of nominalism, including Rodriguez-Pereyra's Resemblance Nominalism (RN). DRN departs from RN in two significant ways. The first major difference lies in the formal properties of the resemblance relation. In RN, resemblance is treated as a two-place relation that holds between pairs of particulars. In contrast, DRN interprets resemblance as a plural relation, connecting a particular to a plurality of particulars, rather than as a two-place relation between individual pairs of particulars. The second key difference lies in how the resemblance relation is understood. While RN characterizes resemblance as an internal relation grounded solely in the existence of resembling particulars, DRN treats resemblance as an irreducible relation that exists among particulars, rather than an internal one. I will argue that DRN offers a superior nominalist approach, not only when compared to RN but also to the other nominalist alternatives discussed in this paper. Straipsnyje pristatomas giliojo panašumo nominalizmas (GPN), kuris pateikiamas kaip naujas požiūris panašumo nominalizmo kontekste ir lyginamas su kitomis nominalizmo formomis, tokiomis kaip Rodriguezo-Pereyros panašumo nominalizmas (PN). GPN nukrypsta nuo PN dviem svarbiais aspektais. Pirmasis esminis skirtumas susijęs su formaliosiomis panašumo santykio savybėmis. PN interpretuoja panašumą kaip dvivietį santykį, kurio esama konkrečių esybių porose. Tačiau GPN panašumą interpretuoja kaip daugybinį santykį, kuomet viena esybė siejama su gausybe kitų esybių vietoje dviviečio santykio konkrečių esybių porose. Antrasis esminis skirtumas susijęs su tuo, kaip panašumo santykis yra suvokiamas. PN apibūdina panašumą kaip vidinį santykį, kuris yra pagrįstas tik panašių esybių egzistavimu. Tuo tarpu GPN panašumą laiko neredukuojamu santykiu, egzistuojančiu tarp esybių, o ne jų vidiniu ryšiu. Straipsnyje teigiama, kad GPN pateikia nominalistinį požiūrį, kuris yra pranašesnis lyginant ne tik su PN, bet ir su kitomis nominalistinėmis alternatyvomis, aptariamomis šiame straipsnyje. |
|---|