PLATONAS: FILOSOFAVIMO SUBJEKTO STRUKTŪRA IR DINAMIKA.
The article discusses the development of the structure and functions of the subject of philosophizing - the soul - from the Sophists to Plato. It is stated that the Sophists initiated the differentiation of the subject of holistic thinking and defined the subject of everyday thinking, thereby compli...
| Publicado en: | Logos: A Journal, of Religion, Philosophy Comparative Cultural Studies & Art (08687692) no. 127; pp. 6 - 22 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Logos
2026
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | The article discusses the development of the structure and functions of the subject of philosophizing - the soul - from the Sophists to Plato. It is stated that the Sophists initiated the differentiation of the subject of holistic thinking and defined the subject of everyday thinking, thereby complicating not only access to being, but also the possibility of written philosophizing. Socrates, relying on introspection, became aware of the imperative calling for caring for the goodness of the soul and opened up the possibility of defining an alternative dimension of the soul. In order to restore access to being, Plato in the Phaedo substantiated the epistemological and ontological kinship of the soul, supplemented by the aspect of ethics, with unchanging entities, and thus potentially with being. In the Banquet, by situating philosophizing within the loving relationship founded upon the value of beauty, Plato universalized and legitimized the Socratic practice of philosophy as a novel mode of philosophizing. Finally, in Phaedrus, Plato reconstructed the soul as a multi-layered structure and predicted that it, guided by the values of beauty and goodness, could thematize being. The article concludes by stating that Plato's reasoning potentially provides an alternative definition of being to the Parmenidean one. Straipsnyje aptariama filosofavimo subjekto - sielos - struktūros ir funkcijų raida nuo sofistų iki Platono. Konstatuojama, kad sofistai inicijavo visumiško mąstymo subjekto diferenciaciją ir apibrėžė kasdienio mąstymo subjektą, pagrečiui sukomplikuodami ne tik prieigą prie būties, bet ir raštiškojo filosofavimo galimybę. Sokratas, remdamasis introspekcija, įsisąmonino imperatyvą, raginantį rūpintis sielos gerumu, ir atvėrė galimybę apibrėžti alternatyvų sielos matmenį. Siekdamas atkurti prieigą prie būties, Platonas Faidone pagrindė gnoseologinę ir ontologinę etiškumo aspektu papildytos sielos giminystę su nekintančiomis esybėmis, taigi potencialiai ir su būtimi. Puotoje, lokalizuodamas filosofavimą grožio vertybe grindžiamame meilės santykyje, Platonas universalizavo ir legitimavo sokratiškąjį praktinį filosofavimą kaip naujovišką filosofavimo atmainą. Galop Faidre Platonas rekonstravo sielą kaip daugiasluoksnę struktūrą ir prognozavo, kad ji, kreipiama grožio ir gėrio vertybių, gali temizuoti būtį. Straipsnio pabaigoje konstatuojama, kad Platono samprotavimai potencialiai numato alternatyvią parmenidiškajai būties apibrėžčiai. |
|---|