LEO STRAUSSAS: ISTORIZMAS, POLITINĖ FILOSOFIJA IR POLITIKOS MOKSLAS.
The aim of this article is to discuss the influence of historicism on political philosophy which was revealed by Leo Strauss. The paper deals with links between historicism, modern political philosophy, and political science. Reasons are explicated for historicist elimination from scientific discour...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 83; pp. 96 - 107 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2013
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | The aim of this article is to discuss the influence of historicism on political philosophy which was revealed by Leo Strauss. The paper deals with links between historicism, modern political philosophy, and political science. Reasons are explicated for historicist elimination from scientific discourse of the main problems of classical political philosophy: justice, natural right, best political regime. The paper discusses the main ideas of historicism, which political science absorbed, and Strauss's exposed contradictions of historicism, its inability to prove consistently the narrowness of philosophical thinking or the reliability of historicist attitude. Political science also becomes self-contradictory as much as it uses historicist approach. Straipsnyje analizuojamas Leo Strausso iškeltas istorizmo poveikis politinei filosofijai. Aptariamos isto¬rizmo sąsajos su pozityvizmu, moderniąja politine filosofija. Aiškinamasi, kuo remdamasis istorizmas iš mokslinio diskurso eliminuoja pagrindines klasikinės politinės filosofijos problemas apie teisingumą, pri¬gimtinę teisę ir geriausią režimą, svarstoma, kokį poveikį tai padarė visai politinei filosofijai. Straipsnyje analizuojama, kaip ir kokias istoristines nuostatas perėmė naujas politikos mokslas, kaip tai paveikė po¬litikos mokslininkų požiūrį į filosofinę politinės tikrovės analizę. Nagrinėjamos Strausso idėjos apie isto¬rizmo vidinius prieštaravimus, jo nesugebėjimą nuosekliai pagrįsti nei filosofinio mąstymo ribotumo, nei istoristinio požiūrio patikimumo. Iškeliama ir ginama mintis, jog politikos mokslas, perėmęs istoristines nuostatas, taip pat neišvengiamai įsivelia į prieštaravimus. |
|---|