LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIO MORFEMŲ STRUKTŪRA.
The aim of this research was to establish and describe the most important phonemic patterns of Lithuanian verb morphemes. The investigation was based on a corpus of 30,000 verb types (verbs and their forms). All words in the corpus were stressed and phonetically transcribed. A computer program was d...
| Publicado en: | Respectus Philologicus Vol. 23; no. 28; pp. 198 - 211 |
|---|---|
| Autores principales: | , |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2013
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | The aim of this research was to establish and describe the most important phonemic patterns of Lithuanian verb morphemes. The investigation was based on a corpus of 30,000 verb types (verbs and their forms). All words in the corpus were stressed and phonetically transcribed. A computer program was developed to extract statistics out of this corpus. The results indicate that monosyllabic morphemes dominate in Lithuanian. They comprise 97%, 99%, 98%, and 97% of all verb roots, prefixes, derivational suffixes, and endings respectively. Inflectional suffixes and the reflexive affix are exclusively monosyllabic. Pronominal inflection endings are either disyllabic (97%) or trisyllabic. There is a high variety of vowel-consonant patterns among verbs: the verb root is represented by 91 patterns, prefixes by 8 patterns, derivational suffixes by 18 patterns, inflectional suffixes by 7 patterns, inflectional endings by 9 patterns, endings of pronominal participles by 7 patterns, and the reflexive affix by 3 different patterns. The consonant-vowel-consonant (CVC) pattern appeared to be the most frequent among verb roots (45%), the CV pattern was the most frequent among prefixes (59%), the VC pattern was the most frequent among derivational suffixes (46%), and V pattern was the most frequent among inflectional endings of Lithuanian verbs (76%). In many cases, the root of a verb contains both initial and final consonants (82%). Because of this and because of the tendency to avoid hiatus in Lithuanian, the root can be adjoined by vowel-final prefixes and vowel-initial suffixes or inflectional endings. This appears to be the case, as prefixes are mostly open (80%), and both derivational suffixes (90%) and all inflectional endings begin with vowels. Inflectional suffixes do not follow this regularity. Only one-third of them start with a vowel. The hypothesis that the phonemic structure of a verb root might determine the corresponding patterns of its adjoining affixes seems to be supported by this investigation. Tyrimo tikslas -- nustatyti ir aptarti svarbiausius lietuvių kalbos veiksmažodžio morfemų struktūrinius modelius. Tiriamąją medžiagą sudaro beveik 30 000 skirtingų veiksmažodžių ir jų formų. Visa medžiaga buvo sukirčiuota ir transkribuota. Empiriniams duomenims išgauti parengta speciali kompiuterinė programa. Lietuvių kalbos tekste vyrauja vienskiemenės morfemos: tokios šaknys sudaro 97 %, priešdėliai -- 99 %, darybinės priesagos -- 98 %, paprastųjųformų galūnės -- 97%. Kaitybinės priesagos ir sangrąžos afiksas yra tik vienskiemeniai, o įvardžiuotinių formų galūnės -- tik dviskiemenės (97 %) arba triskiemenės. Veiksmažodžio morfemųstruktūrinė įvairovė didelė: šaknies morfemos gali būti 91 modelio, priešdėliai -- 8, darybinės priesagos -18, kaitybinės priesagos -- 7, paprastosios galūnės -- 9, įvardžiuotinių dalyvių galūnės -- 7, sangrąžos dalelytė -- 3 modelių. Lietuvių kalboje vartojamų veiksmažodžių šaknys dažniausiai yra CVC struktūros (45 %). Tiriamojoje medžiagoje vyrauja veiksmažodžiai su CV modelio priešdėliais (59 %), VC modelio darybinėmis priesagomis (46 %), vienbalsėmis galūnėmis (V modelis, 76 %). Veiksmažodžio šaknis daugeliu atvejų prasideda ir baigiasi priebalsiu (82 %). Vadinasi, prie šaknies dėl lietuvių kalbos fonologinės struktūros (t. y. polinkio vengti hiato) turi jungtis atvirieji priešdėliai ir nepridengtosios priesagos ar galūnės. Ir iš tiesųpriešdėlis dažniau yra atvirasis (80 %), o darybinės priesagos (90 %) ir visos galūnės yra nepridengtosios. Kaitybinės priesagos nepaklūsta šiam dėsningumui: tik trečdalis jųyra nepridengtosios. Tendencija, kad šaknies struktūra iš principo gali lemti kitų afiksų struktūrą, gana akivaizdi. Celem badania było wyodrębnienie i opisanie najważniejszych modeli strukturalnych morfemów czasowników litewskich. Materiał badawczy tworzy około 30 tys. czasowników i ich form. We wszystkich wyrazach zaznaczono akcent, wyrazy zapisano w transkrypcji fonetycznej. Do wyekscerpowania danych empirycznych opracowano specjalny program komputerowy. W tekstach litewskich przeważają morfemy jednosylabowe: rdzenie stanowią 97%, przedrostki -- 99%, przyrostki słowotwórcze -- 98%, końcówki form regularnych -- 97%. Przyrostki fleksyjne i postfiksy sąwyłączniejednosylabowe, a końcówki zaimkowych form imiesłowów -- dwusylabowe (97%) lub trójsylabowe. Różnorodność strukturalna morfemów czasowników jest duża: morfemy rdzenia mogą występować w 91 modelach, przedrostki -- w 8, przyrostki słowotwórcze -- 18, przyrostki fleksyjne -- 7, końcówki form regularnych -- 9, końcówki zaimkowych form imiesłowów -- 7, cząstka zwrotna -- 3. Rdzenie czasowników występujących w języku litewskim najczęściej mają strukturę CVC (spółgłoska-samogłoska-spółgłoska) (45%). W materiale badawczym przeważają czasowniki z przedrostkami o strukturze CV (59%), przyrostkami słowotwórczymi o strukturze VC (46%), końcówkami jednosamogłoskowymi (struktura V, 76%). Rdzeń czasownika w większości wypadków rozpoczyna się i kończy spółgłoską (82%). To znaczy, że w strukturze fonologicznej języka litewskiego (tj. tendencji do unikania hiatusu) do rdzenia najczęściej przyłączane są przedrostki kończące się samogłoską (80%) i zaczynające się od samogłoski przyrostki (90%), wszystkie końcówki są otwarte. Przyrostki fleksyjne odstępują od tej zasady: jedynie 1/3 z nich zaczyna się od samogłoski. Dość wyraźna jest tendencja, że struktura rdzenia zasadniczo może decydować o strukturze innych afiksów. |
|---|