E. HUSSERLIO EGOLOGINĖS SĄMONĖS SAMPRATOS KRITIKA E. VOEGELINO DARBUOSE.
Nowhere in his works did Eric Voegelin connect in a more detailed way his critique of Husserl's phenomenology to his later developed political philosophy. To fill this gap, the article deals with the critique of Husserl's notion of egological consciousness in Voegelin's collection of essays Anamnesi...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 93; pp. 114 - 129 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2018
|
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | Nowhere in his works did Eric Voegelin connect in a more detailed way his critique of Husserl's phenomenology to his later developed political philosophy. To fill this gap, the article deals with the critique of Husserl's notion of egological consciousness in Voegelin's collection of essays Anamnesis, as well as with the significance of this critique for Voegelin's mature political philosophy, best represented by the "New Science of Politics" project. Based on this analysis, it is claimed that the realisation of the limitation of egological consciousness' contexts, and transcending this limitation meant in Voegelin's philosophy a fundamental precondition for the restoration of the classical political science. Experiences having non-objective, nonintentional (in the Husserlian sense) structure, as well as their explication in Voegelin's political philosophy was the source for the principles ensuring stable social and political order, at the same time providing opportunity to overcome the so called "value demonism" in social sciences. Nė viename iš savo darbų E. Voegelinas nėra detaliau susiejęs savo Husserlio fenomenologijos kritikos su vėliau išplėtota politine filosofija. Siekiant užpildyti šią spragą, straipsnyje aptariama Husserlio egologinės sąmonės koncepcijos kritika Voegelino esė rinkinyje "Anamnesis" ir šios kritikos reikšmė jo brandžiajai politinei filosofijai, kurią geriausiai reprezentuoja "Naujojo politikos mokslo" projektas. Remiantis šia analize teigiama, kad egologinės sąmonės kontekstų ribotumo įsisąmoninimas ir šio ribotumo peržengimas Voegelino filosofijoje reiškė pamatinę racionalaus klasikinio politikos mokslo sugrąžinimo sąlygą. Ne-objektinę, ne intencionalią (huserliškąja prasme) struktūrą turinčios patirtys ir jų eksplikacija Voegelino politinėje filosofijoje buvo tvarią visuomeninę ir politinę tvarką laiduojančių principų šaltinis, tuo pat metu suteikiantis galimybę įveikti vadinamąjį "vertybinį demonizmą" socialiniuose moksluose. |
|---|