What if We Seem to Seem and Not Seem? Estimating the Unreasonable Price of Illusionism.
With its strategic consideration of phenomenal consciousness illusorily seeming to us, illusionism claims to deny phenomenality and thereby obviate the hard problem of consciousness. The problem with illusionism, however, is that, although its thesis appears persuasively simple, it strikes as absurd...
| Publicado en: | Problems / Problemos Vol. 105; pp. 180 - 196 |
|---|---|
| Autor principal: | |
| Formato: | Artículo |
| Publicado: |
Vilnius University
2024
|
| Materias: | |
| Acceso en línea: | Ver este registro en EBSCOhost |
| Sumario: | With its strategic consideration of phenomenal consciousness illusorily seeming to us, illusionism claims to deny phenomenality and thereby obviate the hard problem of consciousness. The problem with illusionism, however, is that, although its thesis appears persuasively simple, it strikes as absurd insofar as the phenomenal illusions themselves also seem as much as phenomenality, keeping no fundamental differences between the two. In short, it reinforces the same phenomenon/issue, i.e., phenomenality, that it claims to deny/avoid. This single absurdity is reflective of its self-refuting nature, and it alone is enough for a rejection of illusionism. However, does illusionism have any reasonable justification to defend itself in the face of the experientially undeniable reality of phenomenal consciousness? This paper attempts to find out if there is any such illusionist justification. Pasitelkęs savo strateginę nuostatą, kad mūsų fenomenaliai sąmonei regisi iliuziškai, iliuzionizmas siekia paneigti fenomenalumą ir tokiu būdu išvengti sudėtingos sąmonės problemos. Tačiau iškyla su iliuzionizmu susijusi problema: nors jo tezė ir skamba įtikinamai paprastai, tačiau jis netikėtai pasirodo esąs tiek pat absurdiškas kaip ir fenomenaliosios iliuzijos, kurios atrodo esančios tokios pat, kaip ir fenomenalumas. Taip nebelieka esminių skirtumų tarp šių dviejų kategorijų. Trumpai tariant, iliuzionizmas sustiprina tą patį reiškinį / problemą, tai yra fenomenalumą, kurį sakėsi galįs paneigti ar jo išvengti. Šis išskirtinis absurdas atsispindi save paneigiančioje iliuzionizmo prigimtyje. Vien jo pakanka iliuzionizmui atmesti. Tačiau ar iliuzionizmas turi kokį nors protu pagrįstą savęs pateisinimą, kad galėtų apsiginti susidūręs su patiriamai nepaneigiama fenomenalios sąmonės realybe? Šiuo straipsniu siekiama nustatyti, ar iliuzionizmas turi kokį nors tokio pobūdžio savęs pateisinimą. |
|---|